Sannbv

Žemaitijoje, kur upės tyliai snaudžia,Kur miškai žiūri į dangų, lyg maldai,Tarp kaimo namų, kur seni vamzdeliai skundžiasi,Nusileidžia santechnikas – jis ne tik dirba, jis žino.

Jis neša rankinę, pilną raktų ir smulkių,Su užuolaidomis ant kelnių, šiltomis batais.Ne klasikinis herojus – jo veidas nesukurtas filmui,Bet jo rankos – kalbėjo su vandeniu nuo vaikystės.

[Pakartojimas]Oho, santechnikas iš Žemaitijos!Jo pėdos – po kiekvieno vandens šaltinio.Jis gali išgelbėti net karštą kibirą,Kai kyla dūmų, o šeima spėja pravartyt galvą.

Oho, santechnikas iš Žemaitijos!Neša laimę, kuri nešiojama rankomis.Kai vanduo pradeda bėgti, jis – ne vėjas, jis – žmogus,Kuris tyliai sako: „Viskas bus gerai.“

[Antras kvartetas]Jis žino, kad kiekvienas čiaupas – tarsi žodis,Kuris tyliai šaukia: „Padėk man!“Jis nesiskubina – žino, kad laikas yra kaimo dvasia.Ir kai vamzdis plyšta, jis nesako: „Aš negaliu.“Jis sako: „Duok man varžtą – aš padarysiu.“

Jis ne tik taiso vamzdelius – jis taiso gyvenimus.Kiekvienas uždaras čiaupas – kaip maža tragedija,O jis – tylus, bet stiprus, kaip Žemaitijos rytas.

[Pabaiga – tyliai, su šiluma]Ir kai vakarais šviečia vienintelė lempa,O kūdikis miega, o moteris gėrėja arbatą –Tai jis, tas santechnikas iš Žemaitijos,Padarė, kad viskas vėl tekėjo.

Jis ne žvaigždė, ne didvyris,Bet jo meilė – kaimo širdis.Ir jei kada pasaulis pradės šalti,Prisimink – Žemaitijoje dar gyvena toks žmogus,Kuris tyliai, bet tvirtai sako:„Vanduo teka – tai reiškia, kad gyvename.“