Šviesa, kuri sušildo

Balti takai užklojo miestą tyliai,

Languose žiba jaukūs žiburiai.

Sustojo laikas, niekur nebeskubam,

Tik šiluma alsuoja namų kerai.

Vėl ant eglutės stiklo žaislas spindi,

Lauke šaltukas bando gąsdint mus.

Bet kai brangiausi žmonės šalia,

Net ir tamsiausia naktis nepabos.

O šventės artėja, jos neša stebuklą,

Kai viskas, kas pilka, pavirsta šviesa.

Tikėk, kad svajonės šiandien išsipildo,

Kai tavo ranka manam delne.

Tegul krinta sniegas, tegul metai bėga,

Svarbiausia – širdyje ramybė gili.

Tai stebuklingas laikas, kurio taip reikėjo,

Kai meilę vienas kitam dalinti gali.

Jauti, kaip kvepia cinamonu oras?

Seni atvirukai primena draugus.

Vaikystės juokas aidi vėl tarp sienų,

Ir gęsta nerimas, koks jis bebus.

Mes rašom laišką ne tik Kalėdų Seniui,

Mes rašom viltį ateinantiems metams.

Kad būtų daugiau šypsenų ir džiaugsmo,

Kad neliktų vietos šaltiems, piktiems žodžiams.

O šventės artėja, jos neša stebuklą,

Kai viskas, kas pilka, pavirsta šviesa.

Tikėk, kad svajonės šiandien išsipildo,

Kai tavo ranka manam delne.

Tegul krinta sniegas, tegul metai bėga,

Svarbiausia – širdyje ramybė gili.

Tai stebuklingas laikas, kurio taip reikėjo,

Kai meilę vienas kitam dalinti gali.

Ir nereikia brangių, didelių dovanų,

Užtenka žinojimo, kad esam kartu.

Po žvaigždėtu dangum, nakties tyloje,

Gimsta nauja viltis kiekvienoje širdyje...

O šventės artėja, jos neša stebuklą,

Kai viskas, kas pilka, pavirsta šviesa.

Tikėk, kad svajonės šiandien išsipildo,

Kai tavo ranka manam delne.

Tegul krinta sniegas, tegul metai bėga,

Svarbiausia – širdyje ramybė gili.

Tai stebuklingas laikas, kurio taip reikėjo,

Kai meilę vienas kitam dalinti gali.

Tai stebuklingas laikas...

Kai meilę dalinti gali...

Šviesa... kuri sušildo.