Posmas 1
Žiemos dangus dar pilkas, bet širdy jau šviesu,
Laisvės žodis skamba tyliai tarp žmonių balsų.
Rankos kyla aukštyn – ne dėl triukšmo, o dėl vilties,
Nes istorija gyva kiekvienam iš mūsų širdies.
Per sniegą ėjo metai, per tylą ir kovas,
Bet liepsna neužgeso – ji vedė per audras.
Ir šiandien mes stovim čia, kur svajonė tapo tiesa,
Laisvė – ne tik žodis, ji mūsų dvasia.
⸻
Priedainis
Vasario šešiolikta – širdy liepsna gyva,
Skamba mūsų vardas per laiką, per erdves, per dienas.
Mes čia stovim laisvi, po dangum vienu,
Ir dainuojam tyliai: „Ačiū tau, Lietuva.“
⸻
Posmas 2
Miesto gatvės bunda, vėliavos plazda aukštai,
Kiekvienas žingsnis primena – mes čia ne atsitiktinai.
Iš mažų svajonių gimė dideli keliai,
Ir šiandien mūsų balsas – tai vakar dienų aidai.
Ne auksas mus jungia, ne sienos, ne vardai,
O tikėjimas rytojumi, kurį kuriam patys.
Kol širdys plaka vienu ritmu – mes stiprūs visi,
Nes laisvė prasideda tyliai… žmogaus viduj.
⸻
Priedainis
Vasario šešiolikta – širdy liepsna gyva,
Skamba mūsų vardas per laiką, per erdves, per dienas.
Mes čia stovim laisvi, po dangum vienu,
Ir dainuojam tyliai: „Ačiū tau, Lietuva.“