Untitled

Ji atėjo iš pasaulio krašto,

Svetima kalba, svetimas raštas.

Jis – lietuvis, tikėjimo sūnus,

Jo širdyje – kryžiaus ženklas brangus.

Bet meilė neklausia, iš kur esi,

Ji nežiūri, kuo tu tiki.

Dvi širdys plakė, stipriau nei baimė,

Jie pasirinko meilės kelią.

Meilė be ribų, stipresnė nei sienos,

Nepaisant tikėjimų, mes esam vienos.

Dievas širdyse, ne vien tik vardais,

Mes sukūrėm rojų savo namais.

Buvo kalbos, buvo abejonės,

Ar sudegs jų svajonės?

Bet jie statė tiltus, ne sienas aukštas,

Tarp dviejų pasaulių – viena šviesa.

Nes meilė neklausia, iš kur esi,

Ji nežiūri, kuo tu tiki.

Dvi širdys plakė, stipriau nei baimė,

Jie pasirinko meilės kelią.

Meilė be ribų, stipresnė nei sienos,

Nepaisant tikėjimų, mes esam vienos.

Dievas širdyse, ne vien tik vardais,

Mes sukūrėm rojų savo namais.

Jis meldėsi tyliai, ji rašė sapnus,

Dvi skirtingos sielos, bet tas pats jausmas mus.

Vaikų juokas skamba tarp mūsų namų,

Tikėjimas meilėj – tai stebuklas tikrų.

Ir dabar, kai žvaigždės šviečia naktį,

Jie vis dar kartu, nepaisant praeities.

Meilė nugalėjo visas abejones,

Ir jie rado laimę – dvi širdys vienoje.