(1 posmas)
Kęstutis – fūros vilkas, toks vyras, kad GPS bijo jam rodyti ne tą kelią.
Vairuoja su viena akim, kita – žiūri, ar McDonald’e yra parkingas fūrai.
Pietūs? Spirgas. Užkanda? Dešra. Desertui? Cholesterolis.
Bet kam tie vitaminai, kai kraujas vietoj to spirga taukais kaip senelės keptuvė?
Grįžta namo – laukia Jolanta.
Tokia graži, kad net kaimo kunigas užsirašė į akinius stipresnės dioptrijos.
Kaimynai sako: „Jolanta – bomba!“
O Kęstutis: „Nu ką žinau, bomba bombai, bet verda cepelinus be druskos… va čia jau nusikaltimas.“
(2 posmas)
Buvo laikai – Mersas sidabrinis, važiuoja, spindi, atrodo, kad net pačiam Dievui būtų gaila tokią mašiną nuplaut.
Dabar – Fordas. Baltas. Lyg ambulatorijos darbuotojas.
Trūkumai? Langai užsikerta, bardačiokas neatidaro, o kai spaudi gazą – girdisi „mama, palaimink“.
Bet Kęstutis sako: „Geriau baltas Fordas nei baltos paklodės – dar gyvas, dar važiuoju, dar pačiuošiu!“
(Priedainis)
Pakelk viskį – be ledo, be jausmų,
Už visus nervus, prarastus su anūkais, kurie miega tik kai pakrauna kaip telefonai.
Už šonkaulius, kurie rūkyti tiek ilgai, kad net kaimynų katinas pradėjo balsuot už tave seniūno rinkimuose.
Už Jolantą – blondinę, kuri į daržą eina su aukštakulniais ir grįžta su erkėm ant antakių.
Oi, Kęstuti – tu kietas kaip rauginto agurko galiukas,
Tas, kurį visi palieka, bet tu suvalgai ir dar padažą užgeri!
Tu – fūros karalius, daržo imperatorius, ir rūkyklos diktatorius.
O Fordas? Tegul rėkia – dar kol kas rieda, o jei sustos – stumsim su anūkais, jie vistiek energijos turi per daug.
(3 posmas)
Darže – kaip po karo. Pomidorai stovi kreivai, agurkai žiūri į saulę,
O viena cukinija išaugo tokia, kad ją dabar kaip suoliuką naudojat.
Jolanta sako: „Gal nupjaut?“
Kęstutis: „Neliesk! Čia mūsų šeimos pensijos planas – iš jos skulptūrą padarysim ir parduosim už dolerius!“
Obelys žydi, slyvos byra,
Bitės dūzgia, Kęstutis laksto po kiemą su rankšluosčiu kaip koks pusplikis gladiatorius.
O anūkai šaukia: „Seneli, dūmai!“
Kęstutis: „Nes dūmas, vaikeli, geriau nei kvapas iš miesto – čia natūralus kvapas: kiaulė + meilė.“
(Finalas)
Kasmet į Lietuvą – pas mamą, kuri dar gyva, stipri ir pastoviai sako:
„Sūnau, baik rūkyt tą mėsą, tu jau 60, o valgai kaip kumštis.“
Kęstutis atveža šokolado, saldainių, rūkyto kumpio, ir visą širdį.
Ir kai grįžta – įsijungia filmą. Tą patį. Kur nieks nešneka. Kaip Jolanta po barnio.
KamiLe